žemaičiai

žemaĩčiai sm. pl. (2) J.Jabl, Rtr, DŽ, KŽ; N, Žlv 1. SD¹216, MŽ244, D.Pošk, Sut lietuviai, gyvenantys į vakarus nuo Vegerių – Raseinių, į šiaurę nuo Vadžgirio, Pagėgių – Rusnės ir kalbantys atskira tarme: Šiauriniai, pietiniai žemaĩčiai NdŽ. Žemaičių dzūkais vadiname tą žemaičių šneką, kur vietoje afrikatų č, dž tam tikrais atvejais taria c, dz A.Sal. Žemaĩčiai galūnes nukandžio[ja] Sd. Žemaičių tarmės žodyne yra nemaža kuršiškos kilmės žodžių K.Būg. Veikalą tą rašiau dėl tikrųjų žemaičių, pri kurių nėr mišinio nė jokio kalbos lietuviškos P. Ypačiai dideliu atsparumu pasižymėjo žemaičiai, kur net bajorai ilgai išlaikė lietuviškumą rš. Raštinykai, kurie rašė lotyniškai, tie visados vadino lietuvius kalnėnus ir žemaičius senaisiais vardais S.Dauk. Knygelės pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump Mž8. Vaikščio[ja] pova po dvarą, o povelė po dvarą, graži povos plunksnelė žemaičių žemė[je] StnD16. 2. Vakarų Lietuvos etninė grupė: Žemaĩčių tora Sg. Žemaĩčių valgiai DŽ². Raštuotos [spalvingos kojinės] būdingesnės klaipėdiškiams ir žemaičiams LTEV598. Žemaičių moterų drabužių fonas sodrių, tamsių spalvų rš.